Dangiškas Kriaušės desertas

Misija: saldu-sūru-rūgštu variacija.

{Kriaušės desertas su Maskarponės kremu}

Kriaušė anaiptol nėra tas vaisius, kuriam simpatizuoju. Vargu ar ji patektų į mėgstamiausių vaisių Top dešimtuką. Skirtingai nei obuoliai, kuriuos kramsnoju kiekvieną mielą dieną ir signalas, kad laikas „shoppingui“ man yra ne pasibaigusi duona ar pienas šaldytuve, o obuoliai. Nei kiek neperdedu. Jų visada turiu po ranka. O jei neturiu, nedelsdama lekiu pildyti atsargų.

Kadangi laikausi taisyklės saldumynus valgyti tik pirmoje dienos pusėje, obuoliai puikai gelbsti antroje. Turbūt nesuklysiu teigdama, jog jie padeda palaikyti ir dabartinį  plius/minus nekintantį kūno svorį (dar prieš gerus kelis metus svėriau turbūt kokiu tuzinu daugiau), kadangi vietoj „nekaltų“ po ranka pasitaikiusių užkandžių ar vėlai vakare kur-buvus-kur-nebuvus apsireiškus alkiui, griebiuosi būtent obuolių. Jei jau tektų laikytis dietos, nors esu griežtai nusistačiusi PRIEŠ jas, neabejotinai tai būtų obuolių dieta.

{designed by soul IN you}

Taigi, obulių valgau daug. Ne kartą svarsčiau ar neviršiju leistino dienos limito ir ar tai gali turėti žalingą poveikį. Ir taip jau nutinka, kad anksčiau ar vėliau visiško atsitiktinumo dėka randam tai, ko seniai ieškojom. Pavyzdžiui, atsakymus į neatsakytus klausimus. Taigi, visai neseniai mačiau „Klauskite daktaro“ laidą, kurioje kalbėta būtent apie obuolių naudą ir jų vartojimą. Visgi, mano įtikėtas asmeninis mitas, jog obuoliai numalšina alkį buvo nokautuotas, juose esančios rūgštys, pasirodo, atvirkščiai – skatina alkį. Kita vertus, jų užkrimtus suvalgoma mažiau. Įvertinus jų visą naudą ir palyginti nedidelį kaloringumą, reziumė mano naudai – jų išties galima valgyti daug. Matyt, metų limitą šiek tiek viršiju, tačiau įvertinus visus privalumus ir gerą savijautą, vargu ar reikėtų dėl to krimstis. Tačiau šįkart ne apie obuolius. Jų naudą ir gastronomines galimybes narstysime kituose „obuolių receptų“ postuose. O šįkart skirkime dėmesio labai gerai obuolio draugei – jos didenybei Kriaušei.

{image taken from www.brightboldbeautiful}

Interneto platybėse desertų iš kriaušių nesuskaičiuojama galybė. Daugiausia pyragų, vadinamųjų „tartų“, “pudding‘ų“, „crumbles“ etc. Jos taip pat neretai patiekiamos kaip garnyras prie jautienos ar paukštienos patiekalų.

Visai neseniai tiesiog apsėdo manija paeksperimentuoti kriaušės desertų tema. Jei mėgčiau baltąjį šokoladą, nedvejodama gaminčiau Tiramisu su kriaušėmis (beje Bon Apetit turi puikų šio tiramisu receptuką). Tačiau galiausiai po ilgų ieškojimų ir išmėginto kriaušių tarto, apsistojau ties keptų kriaušių desertais. Sumiksavus kelis receptus į vieną, nors didžiausios liaupsės ir vėlgi atitenka Bon Apetit, visai netikėtai „gimė“ nuostabus dangiško skonio desertas. Pirmą kartą ragaujant norėjosi rūgštelės maskarponės kreme, antrą kartą – sūrumo avižinių dribsnių pabarstukuose. Galiausiai išgavus saldu-sūru-rūgštu derinio balansą, desertas išvertė iš koto: saldi kriaušės tekstūra + rūgštokas citrininis maskarponės kremas + sūroki keptų avižinių dribsnių ir rudojo cukraus pabarstukai susipina į darnią skonių gamą, iš kurios nesinori nei pridėt, nei atimt. Tiesa, pabarstukams galite naudoti savo mėgstamus ar šiuo metu po ranka turimus riešutus ir sėklas, tačiau kuo įvairesnė jų amplitudė, tuo desertas turtingesnis savo skoniu.

{Keptos Kriaušės desertas su Maskarponės kremu}

Aš tokį nedvejodama gaminčiau draugui ar draugei, užsukusiems rytinio kavos puodelio ar net gi visai draugų kompanijai po vakarienės, kai laiko yra ne daug, bet norisi kažko lengvo bet gardaus. Nors, jei atvirai, man jis tikrų tikriausias rytinis desertas ar net visi pusryčiai. Netgi sakyčiau, jis ir yra savotiška pusryčių ir deserto interpretacija.

{Kriaušės desertas su Maskarponės kremu ir Avižinių dribsnių pabarstukais}

Man jis patinka taip, kad net dabar rašydama sunkiai atsispiriu pagundai skubėti į virtuvę ir jį gamintis vėl ir vėl. Tačiau desertai yra tam, kad jais mėgautumėmės. Visai kaip gyvenimu. Ir būtų visai neįdomu, jei viską gautume čia ir dabar, argi ne taip?

Receptas:

*Pastaba: ingredientai skirti 4 deserto porcijoms

Kriaušėms reikės:
2 didelių stipriai prinokusių, bet tvirtų kriaušių
2 šaukštelių aliejaus
šlakelio citrinos sulčių (nebūtinai)
1 nubraukto šaukštelio rudojo cukraus (nebūtinai)

Avižinių dribsnių pabarstukams reikės:
½ puodelio riešutų [labiausiai tinka migdolai, pekanų, graikiniai riešutai]
3 šaukštų įvairių sėklų/ sėklų mišinio [tinka sezamo, moliūgo, saulėgrąžų, chia, aguonų ar bet kurios kitos mėgstamos sėklos)
2 šaukštų rudojo cukraus
2 kupinų šaukštų avižinių dribsnių
2 šaukštų alyvuogių aliejaus
dosnaus žiupsnio druskos

Maskarponės kremui:
150-200 gr. maskarponės sūrio
2 šaukštelių cukraus ar cukraus pudros
1 šaukštelio vanilinio cukraus/ esencijos
1 šaukšto citrinos sulčių

Papuošimui:
kokoso drožlių (nebūtinai)

1. Orkaitę kaitiname iki 180 C laipsnių temperatūros. Kriaušes pjauname per pusę, šaukšteliu išimame sėklas ir išskabtuojame nedideles duobutes. Puseles negausiai ištepame aliejumi, dedame ant kepimo skardos ir siunčiame į orkaitę kepti 20 minučių. Likus 5 minutėms iki kepimo pabaigos, kriaušes negausiai apšlapkstome citrinų sultimis ir apibarstome trupučiu rudojo cukraus.

2. Riešutus smulkiname, juos kartu su sėklomis, ruduoju cukrumi, avižiniais dribsniais bei dosniu žiupsniu druskos gerai išmaišome su aliejumi, kad tolygiai pasiskirstytų. Beriame ant kepimo popieriumi išklotos kepimo skardos ir pašauname į orkaitę kartu su kriaušėmis 10-12 minučių. Karts nuo karto pamaišome, kad pabarstukai apskrustų iš visų pusių.

3. Maskarponę gerai išsukame su cukrumi, vanile ir citrinos sultimis. Jei mėgstate ir turite po ranka, galite pagardinti šlakeliu mėgstamo sirupo.

4. Iškepus kriaušėms ir avižinių dribsnių trupiniams, leidžiame viskam šiek tiek pravėsti, kitu atveju maskarponės kremas nuo kriaušės pradės tirpti ir bėgti. Prieš serviruojant, jei kriaušių duobelėse susidarė sulčių perteklius, jį pašaliname ir nusausiname paviršių. Kriaušes patiekiame lėkštėje su gausiu šaukštu kremo ir ant viršaus bei aplink užbarstytais avižinių dribsnių ir riešutų trupiniais. Papildomai deserto viršų galima apibarstyti kokoso drožlėmis.

Linkiu skanaus & dangiško deserto!

 

BLT Sumuštinis: Klasikinė ir Nauja Versija

Populiariausias sumuštinis Pasaulyje.

{BLT Sumuštinis} {designed by soul IN you}

Sotiems ir gardiems pusryčiams [jei kalba eina apie greitai paruošiamus], nėra nieko geriau už omletą ar puikų sumuštinį. Įvairiausius blynelius ir išliaupsintą Benedikto kiaušinį palikime savaitgalio pusryčių serijai.

Jei atvirai, sumuštinius pusryčiams meistraudavau tik tuo atveju, jei nebūdavo daugiau iš ko rinktis. Jogurtas ar varškė atrodė šimtus kartų geresnis pasirinkimas nei nuobodus, pilkesnis net ir už 50 pilkų atspalvių, duonos/kumpio/sūrio/agurko/pomidoro derinys. Žinoma, dar yra karšti visų taip mėgstami sumuštiniai, tačiau jie ilgainiui pabosta taip, kad tampa negailestingai „nurašyti“.

Tačiau jau kurį laiką pusryčių menu mano virtuvėje išgyvena aukso amžių. Ir, matyt, ne veltui, nes pusryčiai gali būti ne mažiau įdomūs [ir skanūs] nei vakarienė puikiausiame restorane. Pavyzdžiui, pamėginkite išsikepti prancūzišką omletą (į vidų pasibarstykite pelėsinio sūrio, žinoma, jei jį mėgstate) ar pasidarykite ištaigingą sumuštinį derindami brie sūrį su graikiniais riešutais ar vytintą kumpį su saulėje džiovintais pomidorais.

{BLT sumuštinis}

Anokia paslaptis, jog gero & gardaus sumuštinio sėkmė – šviežia skani, būtinai ne kitų išliaupsinta, o jūsų mėgstama duona, ir puikus majonezas, jei sumuštinis jo reikalauja. Jei norite iš anksto pasmerkti savo sumuštinį žlugti, naudokite ne šviežią duoną, ir kad ir kokį sumuštinio šedevrą kursite, jį veikiausiai įvertinsite tik „šiaip sau“ kategorija. Tuo esu įsitikinusi ne kartą.

Spėju, jog BLT sumuštinio daugeliui pristatinėti tikrai nereikia. Tiesą sakant, jis netgi yra įgijęs populiariausio pasaulio sumuštinio titulą. Nors nėra ko stebėtis, manoma jog šis sumuštinis-šaunuolis mutavo iš paprasto sumuštinio „prie arbatos“ (tea sandwich) ir buvo pradėtas tiekti dar prieš 1900-uosius. Vadinasi, laiko patikrintas! Tai antras pagal populiarumą sumuštinis Amerikoje, o UK tituluojamas tautos mėgstamiausiu. Nors teko skaityti, kad neseniai buvo nukonkuruotas.

{Klasikinis BLT sumuštinis}

Jei po daugiau nei šimtmečio šis sumuštinis vis dar „on the wave“ (ant bangos), vadinasi tikrai vertas mano ir jūsų, ir visų dėmesio. Nors prisipažinsiu, dėl to, jog toks paprastas, aš jo ilgai vengiau. Atrodė eilinis niekuo neypatingas, et. O iš tikrųjų jame yra viskas, ko reikia tikram gardžiam pusryčiu sumuštiniui. Ir dabar jis vienas mano mėgstamiausių. Jei dar nesate jo ragavę, tuomet SKUBĖKITE!

BLT sumuštinio versijų yra pačių įvairiausių, tačiau tradicinis susideda vos iš 5 ingredientų: 2 riekelių šviesios duonos + salotos lapo + pomidoro riekelės + skrudintos šoninės + majonezo. O pavadinimas BLT kilęs iš trijų esminių šio sumuštino ingredientų pirmųjų raidžių: B (bacon) + L (lettuce) + T (tomatoe).

{BLT sumuštinio ingredientai} {designed by soul IN you}

Jei ragausite šį sumuštinį pirmą kartą, rekomenduoju pirmiausia išbandyti tradicinį variantą arba pasigaminkite du, kartu su mano siūloma nauja šio sumuštinio versija, ir išsirinkite favoritą. Aš, tiesą sakant, nuėjau atvirkštiniu keliu, pirmiausia išbandžiau papildytą versiją su keptu kiaušiniu, avokadu ir šaukšteliu garstyčių, o tada smalsumo vedama išbandžiau ir klasikinį. Ir, jei atvirai, jis tikrai nenusileidžia visoms kitoms įmantresnėms variacijoms. Šoninės & salotos & pomidoro derinio sėkmė ir dermė nenuginčijama. Nors-visgi-o-tačiau, aš labiau simpatizuoju savo atrastai versijai. Beje, salotų lapą galite keisti smulkesnėmis jūsų mėgstamomis salotomis, o pomidorą – vyšniniais pomidoriukais. Man asmeniškai, taip netgi gardžiau.

{BLT sumuštinis}

Ne veltui sakoma, jog unikalumas slypi paprastume. Ir šią auksinę tiesą neabejotinai galime pritaikyti virtuvėje. Jei vis dar abejojate, tuomet kviečiu pasigaminti šį puikų sumuštinį ir mesti man „baltą pirštinę“. Savo sumuštinių menu dar tikrai turiu „slaptų ginklų“.

O kol kas – skanių pusryčių! Nors šis sumuštinis puikiai tinka ir priešpiečiams ar net vėliems “popiečiams”.

{Skanaus!}

Receptas:

2 Klasikiniams BLT sumuštiniams reikės:
4 riekelės šviesios forminės duonos ar batono (ypatingai tinka šviesi švediška/belgiška duona)
2 dideli salotų lapai arba nedidelė saujelė mėgstamų salotų lapelių
4-6 riekelės pomidoro arba tiek pat vyšninių pomidorų
4-6 juostelės šalto rūkymo pusryčių šoninės
2 šaukštai majonezo

2 Papildytos versijos BLT sumuštiniams reikės:
4 riekelės šviesios forminės duonos ar batono arba dvi nedidelės bagetės (pranzučiška duona) ar ciabatos (itališka duonelė)
2 dideli salotų lapai arba nedidelė saujelė mėgstamų salotų lapelių
4-6 riekelės pomidoro arba tiek pat vyšninių pomidorų
4-6 juostelės šalto rūkymo pusryčių šoninės
2 kiaušinių
½ avokado (jei mėgstate)
2 šaukštai majonezo
1 šaukštelis garstyčių (jei mėgstate)
½ šaukšto alyvuogių aliejaus
druska & pipirai.

1. Jei naudojate šviesią forminę duoną ar batoną, riekeles paskrudiname skrudintuvėje. Jei naudojate bagetes ar ciabatą, perpjauname jas išilgai pusiau ir skrudiname iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje ne daugiau 5 min., kol viršus vos apskrus. Jei norite, galite naudoti ir neskrudintą duoną, tačiau skonio vardan raginu nepatingėti.

2. Šoninės juosteles kepame keptuvėje (įkaitintoje be aliejaus) arba iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje 10 min., kol stipriai apskrus. Baigus kepti, juosteles dedame ant popierinio rankšluosčio ar servetėlės, kad sugertų riebalus.

3. Jei gaminate klasikinį variantą: visas duonos riekeles tepame majonezu, ant dviejų dedame salotų lapus, skrudintą šoninę, pomidorą (kurį jei norite galite pabarstyti druska & pipirais), užvožiame likusiomis duonos riekelėmis ir skanaujame. So quick, so simple, so tasty!

4. Jei gaminate ne klasikinį variantą:
– keptuvėje įkaitinkite aliejų ir iškepkite kiaušinius, taip kaip patys mėgstate: kietus, skystus, vidutinius. Nepamirškite pabarstyti druska & pipirais, jei mėgstate.
– majonezą maišome su šaukšteliu garstyčių ir šiuo mišiniu patepame visas duonos riekeles.
– ant dviejų duonos riekelių krauname salotų lapus, skrudintą šoninę, iškeptus kiaušinius, pomidorus, avokado riekeles. Užvožiame likusiomis duonos riekelėmis ir ragaujame.

Gardžių pusryčių su BLT sumuštiniu!

Diagnozė: Patriotė

Galbūt iš tikrųjų, pradėkime nuo savęs ir atraskime savyje patriotą?

{designed by soul IN you} {Diagnozė: Patriotė}

Kaip sunku mylėti Lietuvą. Tačiau kaip lengva ant jos pykti. Jau nuo pat mažumės matant kaip tėvai be didesnių protestų ir skundų kas dieną dirbdami per atostogas įstengia nuvažiuoti tik iki sodybos kaime, parduotuvėje apsipirkinėdami negali sau leisti nežiūrėti į kainas ir nuolat mums kartodami iki kaulų smegenų įgrisusią mantrą „neišsišok-mokykis gerai-studijuok-dirbk daug ir sunkiai“ mumyse nenumaldomai kursto ir augina maištautojų dvasią. Ir tada mes protestuojam. Garsiai ar viduje, piktai ar beviltiškai, tačiau nuolat ir aršiai:

– prieš švietimo sistemą, kai būdami studentai nusiviliam ne tik studijų kiekybe ir kokybe, bet ir visu jų finansavimu ir „gero studento“ kriterijų [ir]racionalumu;
– prieš sveikatos sistemą, į kurią, jei tik galim, stengiamės nė kojos nekelti, ir ne tik dėl vis dar kerojančios ir neišnaikinamos kaip maras kyšių politikos;
– prieš darbo rinką, kurioje įsitvirtinti tolygu pasirašyti nuosprendį „uždaram žiurkės ratui“;
– prieš pensijų sistemą, o tiksliau jos nebuvimą, nes tai kas yra dabar, garbingiems senjorams leidžia ne gyventi, o egzistuoti;
– pagaliau prieš visą politinę sąrangą, nes tokios sąvokos kaip seimas/politika/prokuratūra tapo nacionaline gėda, kurių, norint išvengti nuomonių ir interesų konfliktų, viešai geriau neminėti.

Gaila tik, kad protestuojam, skirtingai nei pavyzdžiui laisvadvasiai prancūzai ne gatvėse, ne žiniasklaidoje, ne iniciatyvų forma, o patogiai savo namų prieangiuose. Abejingai ignoruodami rinkimus, televizija ir informaciniais portalais pasikliaudami labiau nei savo sveiku protu, vengdami jungtis į ne pelno organizacijas ar pagaliau prisijungti prie protestuojančių, nes… Kam man to reikia? Šioje vietoje peršasi klausimas, kokios Lietuvos mes norime, jei patys dėl jos nenorime pajudinti nė piršto. Tebūnie, tai retorinis klausimas kiekvienam.

{Nuotrauka iš fotografo R. Požerskio parodos Sausio 13-ajai atminti Lietuvos Ambasadoje Briuselyje}

Spėju dažniausiai pasitaikantis atsakymas būtų: „tikiuosi, kad atsiras kitų, kam to reikia.“ Ir atsiranda. Tose pačiose sistemose prieš kurias maištaujam. Tame pačiame Seime. Argi gali ant jų pykti? Jei ne jie, galbūt apskritai nei vieno neatsirastų. Šioje vietoje dažnai minima metafora, jog politika tai visuomenės atspindys, perša asociacijas, jog visa tai dergdami netiesiogiai spjaudome į savo atspindį veidrodyje. Mintis gerokai perdėta, tačiau „racijos“ joje nenuneigsi.

Galbūt iš tikrųjų, pradėkime nuo savęs? Aš jau pradėjau. Ir savo diagnozę žinau – PATRIOTĖ.

Esu tik viena iš daugelio Lietuvos piliečių. Tačiau ir vienas žmogus svarbus. Kaip ir vienas balsas rinkimuose, kurį visada atiduodu pati. Kai dauguma lietuvių neeina, tai su džiaugsmu į rinkimus skuba Lietuvos mažumos ir radikalių partijų rėmėjai, ir tada mes turime tai, ko nusipelnėme. Juk nebūtina savo protestą ir apatiją politikai demonstruoti pasyviai namuose, kai tą patį galima demonstruoti rinkimuose, paprasčiausiai biuletenyje nepasirenkant nei vieno kandidato. Tavo balsas į dalyvavusių piliečių procentą bus įskaičiuotas.

Ir patriotizmo būtinai mokysiu savo ateities vaikus: kaip mylėti savo valstybę su visais jos trūkumais, o svarbiausia LAIMĖJIMAIS. Jų teisė rinktis ką su visu tuo daryti, tačiau mūsų pareiga įskiepyti tapatumą ir jei ne meilę, bent jau pagarbą Lietuvai ir jos istorijai. Ypač ateities kartoms, kurios neišvengiamai dar labiau nutols nuo to, ką ir mūsų karta jau priima „for granted“ (savaime suprantamu): nepriklausomybę, demokratiją, laisvę keliauti, dirbti, studijuoti, pažinti, reikšti savo mintis, savirealizuoti; sąrašas begalinis.

Nors jau kelerius metus negyvenu Lietuvoje, būtent svetur Lietuvą išmokau mylėti dar labiau. Jei prieš tai į klausimą ar esu savo šalies patriotė, atsakydavau tik diplomatiškai, dabar į jį atsakau neabejodama ir priduriu „TAIP, aš esu Lietuvos patriotė ir tikiu savo valstybe“.

Gali pykti, gali nekęsti savo šalies, atsisakyti pilietybės, tačiau savo šaknų tapatumo nepakeisi, negali atsižadėti to, ką esame įgavę prigimtiniu keliu be savo valios. Pagaliau tai nekeičia tavo kaip žmogaus pažiūrų, vertybių, viso to, ką turi ir ko esi vertas šiandien, nes esi lietuvis. Taip, ir aš pykstu, jog Lietuvoje nerandu studijų programos, kurios norėčiau magistro studijoms; jog negalėjau balsuoti savivaldos rinkimuose užsienyje, nes pasirodo ši konstitucinė teisė vis dar neįgyvendinta (negi 25 metų buvo per maža????); jog močiutės, nepaisant visų atkalbinėjimų, ligoninėse atiduoda pusę, jei ne daugiau, savo varganos pensijos, nes kitaip neužmigtų naktimis; jog mūsų tauta vis dar homofobiška ir yra linkusi tik imti, bet ne duoti (pavyzdžiui, priglausti 1105 pabėgėlius (kurie bendrame pabėgėlių skaičiuje Europoje sudaro turbūt ne daugiau nei 0,1 proc. dalį) mums prilygsta nacionalinei katastrofai, kai tuo tarpu ES struktūrinius fondus graibstome it „aukso veršį“); ir dar daug daug…

Tačiau šįkart visa tai palikim nuošaly. Šiandien lygiai 25 metai Lietuvos Nepriklausomybei, jos Laisvei ir Tautai. Dar turime daug ko išmokti, tačiau 25 metai valstybei labai ne daug. O mes, tikiu, esam teisingam kelyje.

{artima, ryški ir visur atpažįstama Lietuvos trispalvė}

Pasaulis mums šiuo metu kaip niekada atviras ir atveriantis daugybę galimybių. Tikiu, jog pasinaudojus jomis, Lietuvai sugrįžę atnešime tik pridėtinę naudą. O tie, kurie negrįš, bent jau laimingesni bus ten, kur yra. Tačiau net atstumas neužkerta kelio lietuvybei. Užkertam mes patys – savyje. Tačiau karta keičiasi ir pokyčiai, paliekant nuošalyje visus neigiamus atspalvius, atneša daug teigiamų vėjų. Tampam atviresni, drąsesni, ambicingesni. Vis drąsiau disponuojantys minties ir žodžio laisve. To pavyzdžiu noriu būti ir aš.

Todėl apie tai kalbu garsiai. Ir pradedu propaguoti veiksmais. Kad ir šį šeštadienį. Dalyvavau Belgijos lietuvių kartu su Lietuvos Ambasada organizuotame bėgime Briuselyje . Ėjau viena, visiškai nieko nepažinodama, turėdama mintyje, nors ir kaip dėl to gaila, kad lietuviai, deja-deja, svetur vieni kitiems toli gražu nėra draugiški. Tiesą sakant neskaitant įkvepiančių kalbų ir medalių įteikimo vargiai pavyko persimesti vienu kitu žodeliu su savo bendrataučiais. Tačiau nepaisant to, šis bėgimas buvo kulminacinis, leidęs suvokti kaip tvirtai myliu Lietuvą, ką ji man reiškia, kokią ją matau savyje ir save joje.

{Bėgimo “Gyvybės ir mirties keliu” atributika} {Briuselis, 2016}

Po bėgimo galvojau apie tai, ką Lietuva reiškia ne mums, o mūsų seneliams, proseneliams. Taip, žinau, kad visos šios kalbos, ypač per tokias šventes kaip sausio 13-oji ir kovo 11-oji, tapo nuobodžios it atmintinai dar mokykloje išmokti ketureiliai. Tačiau kai nors kartą į tai įsigilini asmeniškai, savo kasdienių nereikšmingų problemų kontekste, stengdamasis suvokti,

– ką iš tikrųjų reiškia bijoti, net ne dėl rytojaus, o šios akimirkos,
– koks jausmas apima, kai kareiviams įsibrovus į namus suvoki, kad galbūt „viskas“, nesvarbu, kad tau, bet vaikams,
– koks didvyriškas poelgis slėpti partizanus ir žydus palėpėse, rūsiuose, daržinėse, rizikuojant savo šeimos saugumu ir gėda,
– koks pasididžiavimas užplūsta slapčia atsivertus „nelegaliu“ būdu atkeliavusią lietuvišką knygą;
– kaip sunku kantriai ir tyliai laukti iš karo lauko grįžtančio vyro ar sūnaus ir susitaikyti nesulaukus…
Viduje giliai stipriai tikint – visa tai vardan Lietuvos.

Tada suvoki kokie drąsūs , narsūs ir atsidavę buvo lietuviai. Ir tai įkvepia vienytis. Nors, kaip rodo pastarojo laikmečio įvykiai, „Skaldyk ir valdyk“ metodas sėkmingai veikė ne tik Romos imperijos laikais, jis vis labiau įsigali ir dabar. Kai skaldome savo valstybes iš vidaus. Labai tikiuosi, jog dėl to, niekada neteks dar kartą pasauliui ir sau įrodyti, kad prireikus atkurtume Baltijos kelią ir pakartotume Sausio 13-osios įvykius. Ar iš tikrųjų išdrįstume? Savo atsakymą jau žinau, sau esu pažadėjus, jog nepaisant šeimos, užimamų pareigų, ištaigingo namo ar didelių perspektyvų, būčiau ten. Kitu atveju, jausčiausi nenusipelniusi nei laisvės, nei piliečio statuso, nei patriotės vardo.

{Nuotrauka iš fotografo R. Požerskio parodos Sausio 13-ajai atminti Lietuvos Ambasadoje Briuselyje}

Linkiu visiems atrasti savyje Patriotą. Visus – su Sausio 13-ąją!

* * *
Diagnozė: PATRIOTĖ. Prologas

Ant vienos rankos pirštų suskaičiuočiau, kiek kartų esu verkusi iš laimės. Stipriai, nevaržomai, taip, kad net negali kalbėti. Šiandien buvo vienas iš tų vienetinių kartų. Neapsakomas jausmas savyje atrasti PATRIOTĄ – visu šimtu procentu, nuo galvos iki kojų, o dar svarbiau savo mintimis, žodžiais ir veiksmais. Esu PATRIOTĖ.

Tuo galutinai ir neatšaukiamai įsitikinau šiandien, bėgdama kartu su daugiau nei šimtu kitų Belgijos lietuvių 9 km. maratoną, skirtą sausio 13 dienos įvykiams atminti. Bėgau ne tik dėl to, jog entuziastingai palaikau tiek bėgimą, tiek lietuvybę, o norėdama pirmą kartą per beveik 27 metus save „atsidėti“ į šalį ir valandą laiko skirti mintims apie Lietuvą, jos santykį su savimi ir pasauliu, į kurį mes taip veržiamės; pykdami ant Lietuvos, atsižadėdami, trypdami visomis įmanomomis formomis. Taip, ir aš pykstu dėl nesuskaičiuojamos galybės dalykų, kartais siuntu ir išgyvenu gėdą, tačiau kaskart girdėdama, kaip mano kartos bendrataučiai į „šuns dienas“ išdeda Lietuvą ir jos visą tvarką, sukandusi dantis savęs klausiu, ką apskritai mūsų karta davė Lietuvai, bent jau ką stengėsi padaryti, kad joje būtų geriau, kad jos taip stipriai nekenčia. Turim laisvę, nepriklausomybę, žodžio ir saviraiškos laisvės, tačiau nežinom ką su visu tuo daryti. Kai tuo tarpu vos prieš 25 metus tūkstančiai lietuvių plūdo į gatves apie tai tik svajodami, negalvodami nei apie laukiančias sveikatos ir švietimo sistemų problemas, korupcijos šešėlius ar politikos cirką. Svarbiausia, kad tik su visu tuo tvarkytis vieniems, nepriklausomiems. Argi dėl to nei kiek neverta asmeniškai pasistengti, kad Lietuva bent kaip bendruomenė pasaulio mastu būtų vieninga ir nesusiskaldžiusi? Nes labai klystam, jei galvojam, kad XXI amžiuje neturim priešų. Jų turim, ir ne vieną. Vieną kaimynystėj, o kitą dar baisesnį be sienų – brutalų, žiaurų kaip pragarą, neišnaikinamą.

Po bėgimo eidama namo skersai Briuselio mėginau visas šias mintis surankioti ir nepaleisti. Nepaisydama nei praeivių, nei savo pačios varžymų braukiau ašaras iš laimės, pirmą kartą ne dėl to, kad esu sveika tiek fiziškai, tiek protu, ne dėl to, jog esu laiminga iki dangaus, nes turiu šeimą ir nuostabų vyrą, ne – dėl to, jog didžiuojuosi būdama LIETUVE. Jog tikiu Lietuva ir tą sakau garsiai. Ir šioje vietoje nei kiek neperdedu. Gyvendama Briuselyje per pastaruosius kelis metus ne kartą atsakinėjau į nepatogius klausimus apie Lietuvą. „Taip, taip, mes turim daug problemų, … žinau, mūsų ekonomikos lygis, iš tiesų, vienas žemiausių ES, tačiau aš tikiu, kad susitvarkysim“. Toks būdavo mano atsakymas. Kolegos ne kartą žavėdamiesi klausė ar mes visi lietuviai tokie patriotiški. Tikiuosi vieną dieną galėsiu tvirtai atsakyti – TAIP.

Jei savęs vis dar klausiat už ką mylėti Lietuvą, tuomet patariu sąžiningai atsiversti Lietuvos istorijos vadovėlius ir atidžiai perskaityti bent jau tą dalį nuo pirmojo pasaulinio karo iki 1991 m. sausio 13 d. O jei ir tai nepadės, nes tai nekeičia fakto, kad Lietuvoje sunku gyventi, kad atlyginimai per maži ir nėra perspektyvų, kraukitės mantą ir keliaukit svetur. Pasaulis atviras ir Lietuva tik jo nedidelė dalis. Turime rasti ne save Lietuvoje, o Lietuvą savyje. Jei negali būti lietuviu Lietuvoje, būk pasaulio lietuviu. Svarbiausia LIETUVIU.

{Aš – Patriotė!}

Vištienos Salotos su Pesto, Feta ir Persikais

Kodėl verta per pietų pertrauką gaminti salotas.

{Vištienos Salotos su Pesto, Feta & Persikais}

Ką tik valgiau tobulas salotas. Tikrai, toks jausmas lyg valgytum išskirtinai tavo receptoriams subalansuotą skonių kombinaciją. Dangiškas jausmas. Jei esi pesto fanė(as) ir nesi nusiteikusi(ęs) nei prieš fetą, tuo labiau persiką, tuomet šios salotos turėtų papirkti. Jos tikrai vertos bent jau pirmo karto jūsų virtuvėje.

{Vištienos salotos su Pesto ir persikais}

Šios salotos iš tų, kurias gaminiesi, kai norisi pasilepinti skanesniais nei įprasta pietumis arba kai skubi nustebinti į svečius užsukusią draugę. Net ir [ypač] tą, kuri skrupulingai laikosi maisto rėžimo ir sąžiningai skaičiuoja kalorijas.

{designed by soul IN you}

Vis svarsčiau kurį receptą iš savo mėgstamų salotų receptų arsenalo turėčiau pasirinkti debiutantu. Nors šias gaminausi vos du kartus, jos nokautavo ir nepaliko abejonių. Kai gaminsiu trečią, ketvirtą ir n-tąjį kartą, tikiu, jog jose nekeisiu nieko. O tai jau atradimas.

Šį receptą aptikau vienos londonietės bloge „The Londoner“. Kol kas nuomonės apie jį dar neturiu, tačiau tikėtina, jog dabar jame apsilankysiu dažniau. Tarp kitko, dar nei karto neteko „sutikti“ pesto vištienos salotų su feta ir persikais. Kurį neabejoju ir nektarinas puikiai pavaduotų. O jei po ranka neturite ir jo, tiesiog naudokite kiek saldesnius pomidorus ir jų atseikėkit daugiau. O jei nemėgstate fetos sūrio, salotos puikiai išsivers ir be jo arba fetą pakeiskite varške.

{salotų ingredientai}

Apie salotas, jų padažus ir ingredientų suderinamumą galėčiau papasakoti daug. Tačiau apie tai kitose įrašuose. Viskas prasidėjo kai prieš gerus kelis metus pasiryžau išmokti gaminti TIKRAS salotas. Ne tas, į kurias krauni tai, ką randi šaldytuve, o į padažą visko dedi “iš-akies”. O tikrąsias gastronomines salotas, kurios gali atstoti tiek pietus, tiek vakarienę. Taigi vieną gražią dieną, nusipirkau keletą knygų su salotų receptais ir tuomet prasidėjo mano kulinariniai eksperimentai, o vėliau ir interpretacijos. Nežinau kaip jūs, bet darbe beveik kasdien pietums ruošdavau salotas. Pačias įvairiausias: braškių su mėlynuoju pelėsiniu sūriu, ar brie sūrio su mangais ir sezamais [mano viena favoričių], ar rūkytos lašišos su feta ir burokėliais, arba kumpio, džiovintų pomidorų ir mocarelos salotas. Žodžių įvairiausias. Savo kolegas versdavau iš koto, nes salotos atrodydavo fantastiškai ir svarbiausia ką tik pagamintos, todėl šviežut-šviežutėlės. Receptą visada išsirinkdavau iš vakaro, pasigamindavau padažą, kaip ir tai, ko nepasigaminsi darbo virtuvės sąlygomis. Per pietus telieka nubėgti iki už kampo esančios maisto krautuvės nusipirkti trūkstamų ingredientų, viską susipjaustyti, susidėlioti savo būsimą pietų šedevrą kaip tik širdis geidžia, gardinti padažu ir „basta“. bon appétit! Galite mėgautis ir kelti pavydą kolegoms, ypatingai kolegėms. Manosios netgi pačios pradėjo atidžiau žiūrėti kaip atrodo jųjų salotos lėkštėje ir sąmoksliškai, tačiau vis dar su nepasitikėjimu, barstė salotas šilauogėmis ir avietėmis.

{salad collage}

Pastaruoju metu salotomis lepinuosi kur kas rečiau. Dažniausiai gaminuosi tas, kurios jau išbandytos ir pamėgtos, arba tokias kaip ši, kurios patraukia dėmesį ir iškart patenka į „privalomų-pagaminti“ sąrašą.

Taigi, dalinuosi receptu ir jei patiks, skelbsim salotų sezoną.

{Pesto Vištienos Salotos}

Receptas:

*Pastaba: 2 didelėms arba 3 mažesnėms porcijoms.

Reikės:
1 vištienos krūtinėlės filė arba 4 vištienos blauzdelių/šlaunelių filė
2 didelių saujų mėgstamų salotų
2 saujos vyšninių pomidorų
4 kupini šaukštai pesto padažo
2 prinokę persikai arba nektarinai
100 gr. fetos sūrio/varškės (nebūtinai)
1 šaukštas parmezano sūrio (nebūtinai)
2 šaukštai alyvuogių aliejaus
Druska & pipirai

Padažui:
5 šaukštai alyvuogių aliejaus
2 šaukštai balzamiko arba ryžių acto
1 šaukštelio garstyčių (labiausiai tinka „Dižono“)
Druska & pipirai.

1. Įkaitiname keptuvę su aliejumi. Kai aliejus įkaista, dedame vištienos filė ir barstome druska & pipirais. Kepame ant vidutinės ugnies, kol lengvai apskrus.

2. Kol vištiena kepa, pjaustome pomidorus (puselėmis) ir persikus (riekelėmis). 

3. Apverčiame vištieną, vėl barstome druska & pipirais ir po kelių minučių siunčiame į keptuvę pusę pesto padažo ir šaukštą parmezano (jei naudojame). Leidžiame troškintis.

4. Nedideliame dubenėlyje ar stiklainyje meistraujame salotų padažą: alyvuogių aliejus + balzaminis/ryžių actas + garstyčios + druska & pipirai. Būtinai ragaujame kol skonis tenkins visus skonių kaprizus.  

5. Karts nuo karto “užmetame” akį į vištieną ir apverčiame. Ji turi stipriai apskrusti. Jei dvejojate ar vištiena tinkamai iškepusi, patikrinkite: ją įpjovus iš jos neturi bėgti rožinės sultys bei nebūti rožinės juostelės viduryje. Kepimo pabaigoje, supilame likusį pesto padažą ir tolygiai jį paskirstome. Po minutės baigiame kepti vištieną ir atidedame į šalį, kad šiek tiek pravėstų.

6. Į lėkštę dedame salotų lapus, pomidorus, persikus. Vištieną supjaustome juostelėmis ir dedame ant salotų. Apibarstome fetos sūriu ir apšlakstome paruoštu padažu.

Tobulos salotos, tobulai dienai. Skanaus!

 

 

 

 

„2016 TO Do“ Listas

Tikrieji pokyčiai prasideda mintyse ir ateina mažais žingsneliais

Rodos nė nemirktelėjai, o naujieji ir vėl neišvengiamai iškreipia kalendoriaus datą ir skverbiasi į mintis kontraversiškomis vidinių reformų ir naujų strategijų formomis. Net jei metai nepasižymėjo asmeninėmis katastrofomis ar žymesniais laimėjimais, kiekvienas mintyse desperatiškai sumuojame-reziumuojame besibaigiančių metų +/- (ups & downs) balansą, kol galiausiai susipainioję numojame ranka su palengvėjimu atsikvėpdami, jog kitais metais pavyks atsigriebti. Pavyzdžiui, kažkokiu stebuklingu būdu rasti daugiau laiko SAU, atrasti naujų pomėgių, daugiau keliauti, prisijaukinti sportą, propaguoti sveiką mitybą ir t. t. ir panašiai.

{designed by soul In you}

Vėl prireiks savaitės, gal dviejų, priprasti rašyti 2016 vietoj 2015 ir apsiprasti su apėmusiu jausmu žūtbūt kažką keisti. Galbūt net viską iš pagrindų. Kita vertus, visi puikiai žinome, kad tikriems asmeniniams pokyčiams nereikia progų ir tinkamo laiko. Jei tiki, nori ir viduje jautiesi pasirengęs, tam visada tinkamas laikas. Tereikia apsispręsti ir pradėti veikti. Nuo DABAR.

{taken somewhere in Ardennes}

Sąmoningai ar nesąmoningai mes patys save užprogramuojame. Kad ir prieš pat senųjų-naujųjų slenkstį kurpdami naujus užmojus ir iššūkius kitiems metams. Ir visai nesvarbu ar visus juos įgyvendiname ar ne. Svarbiausia mintyse nusibrėžiame tikslų & svajonių perspektyvas, tapsiančiomis mūsų horizontu iki pat kitų Naujųjų. Nežinodami krypties ir nekurdami svajonių, tebūtume vangūs pakeleiviai keliaujantys be prasmės ir tikslo, įtakojami atsitiktinių aplinkybių. NE! Būkit ryškūs, svajokit daug, skraidykit padebesiais tačiau tam, kad vieną dieną būtumėte ten, kur svajojote būti. Būkit tuo, kuo svajojate būti. Tačiau likite SAVIMI.

{designed by soul IN you}

Neabejoju, jog jau turite, bent preliminarų, 2016-ųjų „To Do“ listą. Tačiau jį koreguoti ir pildyti ne vėlu nei prieš pat Naujus nei po jų. Ir nebūtina nertis iš kailio ir susimanyti dangų remiančius pažadus. Beje, turėkite omeny, jog sportui ir sveikai mitybai neužtenka pažadų; būtina keisti požiūrį ir koreguoti gyvenimo būdą. Ir Naujieji čia visai niekuo dėti. Vietoj to, verčiau susigalvokite žemiškus „žygdarbius“, kuriuos jau seniai svajojate įgyvendinti, tačiau jiems [taip, ir vėl] vis pritrūkdavo laiko ar ryžto.  

{designed by soul IN you}

Jei mintyse vis sugrįžtate prie savo privalomų darbų sąrašo 2016-iesiems ir jame dar nepadėjote taško, nepamirškite įtraukti bent keliais punktais „lengvesnių“ (per-brūkšnelį-įgyvendinamų) pažadų sau. Nes save lepinti geriausiai mokame patys. O jei nemokame, galbūt tam pats lakas? Taigi, jei dar nespėjote išgryninti savųjų, mikliai peržvelkite mano idėjas. Galbūt rasite tai, ko ieškote?

1. Pakviesti šeimą vakarienės, nes atviriausi pokalbiai vyksta prie vakarienės stalo, o ypatingas progas akimirkoms su šeima kuriame patys. Mes nuolat vakarieniaujame su šeima, tačiau ar dažnai vakarienės vadžias laikote būtent jūs? Turiu omeny, tą tikrą ištaigingą vakarienę su dailiai padengtu stalu ir meniu įtraukiančiu pagrindinį patiekalą ir desertą? Jei ne, pats laikas pamėginti. Ir visai nesvarbu ar gyvenate kartu su šeima, ar jau seniai šeimininkaujate savo namuose. Nustebinkite ir pakvieskite šeimą vakarienės. Galbūt taip pradėsite naują šeimos tradiciją.

{stalo dekoro idėja šeimos vakarienei} {taken from www.decor8blog.com}

2. Perskaityti klasikinę knygą, nes visai kaip klasikinė muzika ir kinas, klasikinės knygos plečia mūsų akiratį ir pažadina tą visiems gerai pažįstamą pasididžiavimo savimi jausmą. Be to, pokalbiuose apie literatūrą nebereiks tyliai savęs peikti, jog taip niekada ir neradote laiko Bulgakovo „Meistrui ir Margaritai“ ar Gėtės „Faustui“.

3. Nueiti bent į vieną jogos ar šokio užsiėmimą, nes tik bandydami randame naujus pomėgius ir juose atrandame save (taip pat tinka piešimo, lipdymo, fotografijos ir panašūs workshopai).

4. Suorganizuoti dienos žygį gamtoje, nes gražiausi gamtos kampeliai yra tie, kuriuos pasiekiame savomis kojomis.

{dienos žygyje Ardėnuose}

 

5. Aplankyti nelankytą Lietuvos (ar šalies kurioje gyvenate) miestą/miestelį, nes pažinti savo šalį ne mažiau svarbu nei tolimus kraštus. Būti keliautoju reiškia mokėti atrasti, ir tam nebūtina keliauti tūkstančius kilometrų. Nebūtina net šimtus.

6. Savanoriauti, nes duoti ir dalintis ne mažiau svarbu nei gauti. Ir tie, kas tuo tiki, žino, jog visi geri darbai grįžta atgal. Visada grįžta. Su kaupu. O jei negrįžta, gimsta mumyse.

7. Nueiti į ypatingą pasimatymą (aklą ar su antrąją puse), nes jį prisiminus norėsis šypsotis ir pakartoti vėl ir vėl. Nors ir buvo nepakartojama. Pavyzdžiui, giedrą naktį paskaičiuokite žvaigždes ar suruoškite pikniką priešais nuostabų miesto ar gamtos vaizdą (nepamirškite šilto pledo ar net kojinių). O gal stebėkite saulėlydį ar sutikite rytą kartu?

8. Pagaminti ką nors neįtikėtino, nes skanus, ypač pačių gamintas, maistas yra vienas didžiausių gyvenimo malonumų. Pavyzdžiui, pagaminkite Pekino antį su visais jos priedais (salotomis, hoisin ar slyvų padažu, kiniškais blyneliais) ar užuot pirkę patys iškepkite savo mėgstamiausią tortą su visu jo „make-up‘u“: papuošimais, kremais, glaistais…

{creamy & spicy pumpkin risotto} {made by soul IN you}

9. Gal pradėti rašyti dienoraštį? Nes išpažintis ant popieriaus veikia tarsi seansas su psichologu ir padeda analizuoti savo vidinę būseną “iš-šono”. Be to, dienoraštis atstoja asmeninius archyvus, kuriuose po ilgo laiko gali atrasti tai, ko atmintis jau seniai nefiksuoja.

10. Suorganizuoti netradicinį renginį su kolegomis, nes tai geriausias būdas pažinti ir užmegzti glaudesnius santykius už  oficialių darbo ribų. Plius, puikiai praleisite laiką. Pavyzdžiui, surenkite skaniausių sausainių konkursą [galite susirinkti gamtoje ar miesto parke su kavos/arbatos termosiukais ir pledais. Pagrindinė taisyklė – visi turi atsinešti po vienos rūšies būtinai savo keptų sausainių. Kiekvienas pristato savo sausainius, papasakoja jų receptą ir kodėl pasirinko būtent šiuos. Balsavimas atviras. Laimėję sausainiai gali tapti įmonės firminiais]. Arba jei nei jūs, nei kolegos, nesate prijaučiantys kulinarai, surenkite protmūšį, tarkim įmonės veiklos ar kolegų pažinimo tema.

11. Parašyti anoniminį laišką, nes tylias staigmenas sugeba dovanoti ne kiekvienas. Parašykite anoniminį laišką savo mylimiausiam menininkui ar asmenybei, kuria žavitės, o gal vienišam kaimynui ar tam, apie kurį jau seniai galvojate.

12. Aplankyti mokyklą, mokytoją ar pakviesti kavos buvusį klasioką, nes sugrįžti ten, nuo kur viskas prasidėjo leidžia suprasti kaip stipriai pasikeitėte ar atvirkščiai, kaip nutolote nuo savęs ir kitų.

13. Sudalyvauti bėgimo ar dviračių maratone, jei dar iki šiol nesudalyvavote. Na tikrai, jau pats laikas! Maži iššūkiai sukuria ne mažiau džiaugsmo nei dideli. Ypač kai juos priimame ir įveikiame patys.

14. Save lepinti smulkmenomis: rytinę kavą gerkite lovoje, skaitydami knygą užsidegite žvakių, sekmadienį paskirkite ypatingų pusryčių diena..