Apie tai, jog siurrealistiniai miestai tikrai egzistuoja, jog Pikaso ir Salvadoras Dali buvo ispanai ir dar apie tai, kad nebūtina būti ispanu, kad ispanai tau pastatytų paminklą.
Barcelona yra vienas iš tų ne daugelio miestų, dėl kurių visi pameta galvas vos į jį įžengę. Na gerai, galbūt ne visi, bet tikrai dauguma. Tik užsimink apie jį tiems, kurie ten jau yra pabuvoję, ir užteks veido mimikų susiprasti „yeah, beib, it got something!“. Net gi tie, kurie iš ten kilę, sutartinai linksi galva: „BARCELONA is a-must“. Ir ragina be sąžinės priekaištų skip‘inti Ispanijos sostinę Madridą ir dumti tiesiai į Barseloną. Tą paliudyti tikrai galiu, kadangi prieš vykdama, savo koleges ispanes ištardžiau iki pačių Barselonos „kaulelių“. Kaskart klausiant ką įtraukti į „Būtina aplankyti“ sąrašą, jų esminis patarimas skambėjo maždaug šitaip: „listen, BARCELONA is not that historically majestic european city which is being explored through inside, rapidly strolling through its museums and palaces, this city itself is like an opened museum; just walk through and enjoy it!“ (o jei lietuviškai: „Barselona nėra tas istoriškai didingas europietiškasis miestas, kurį dėrėtų pažinti iš-vidaus, be perstojo naršant jo muziejus ir rūmus, šis miestas pats tarsi atviras muziejus, kurį pažinti ir kuriuo mėgautis geriausia ant savo dviejų kojų“).
Ir iš tiesų, šis miestas nei kiek nepanašus į romantiškąjį Paryžių ar didingąją Romą. Nepaisant visų architektūros ir meno aukštumų, kurių čia taip pat nesuskaičiuojama galybė, jame tvyro visai kitokia sunkiai nupasakojama aura. Vos atvykęs užsimiršti ir atsiduodi dinamiškam miesto ritmui, kuris įsuka greičiau nei spėji susiprast iš kur ir ko atvykęs. Jei pasaulyje egzistuoja siurrealistiniai miestai, tuomet Barselona, matyt, puikuotųsi šios miestų kategorijos viršūnėje. Visiškai užsimiršus, gali iš tiesų pagalvoti, kad pakliuvai į vieną iš tų abstraktaus meno paveikslų, vaizduojančių siurrealistiškai iškreiptą tikrovę.
Dabar galvoju, jog tokia aura tvyro ne šiaip sau, turiu omeny, jog ji ten neatsitiktinai ėmė ir apsigyveno, o dėsningai mezgėsi ir užsiliko. Juk Barcelona – tikras menininkų židynys. Prisipažinsiu, prieš važiuodama į Ispaniją, ne ką težinojau apie jos kultūrą ir meną. Dėl ko vėliau sau stipriai priekaištavau. Galbūt ispanai negali pasigirti klasikinės architektūros ir tapybos aukštumomis kaip kad prancūzai ar italai, tačiau jie be sąžinės priekaištų gali teigti, jog būtent Ispanija davė pradžią daugeliui naujų meno ir architektūros srovių. Juk tokie siurrealizmo ir abstraktaus meno guru kaip Pablo Picasso ir Salvador Dali yra ne kas kitas, o grynakraujai ispanai. Jau neminint visame pasaulyje žinomo architekto Antonio Gaudžio, kurio dėka Barselonos architektūra šį miestą pavertė vienu lankiomiausiu visoje Europoje.
Reikėtų nepamiršti, jog Barselona tituluojama Katalonijos sostine ir yra vienas svarbiausių Ispanijos ekonomikos ir kultūros centrų. Tai antras pagal dydį Ispanijos miestas, kuriame gyvena ne mažiau nei 1,6 milijono gyventojų. Turbūt ne veltui, Katalonija, kuris laikomas autonominiu Ispanijos regionu, vis aršiau siekia atsiskirti nuo Ispanijos. Tarp kitko, sutikus ispaną iš Katalonijos, ne retas prisistatydamas ispanu, pridurs esąs katalonas ir, apart ispanų, kalbantis dar ir katalonų kalba. Nors šios dvi kalbos skirtingos tiek, jog tarpusavyje jie vis tiek puikiausiai susikalba, šio fakto jokiu būdu nepripažins nei vienas katalonas.
Taigi taigi, apie šį miestą būtų galima kalbėti non-stop. Kaip ir be paliovos jį stroll‘inti skersai išilgai kaskart atrandant vis naujų šio miesto veidų. Jame lankytinų vietų yra daugiau nei talpina ištisi kelionių gidai ir turai. Tačiau tai visai netrukdo iš jų gausybės susidaryti savo mėgstamiausių top. Tą aš ir ketinu čia pristayti – asmeninį Barselonos Top10, o pabaigoje ir mini ispaniškos virtuvės apžvalgėlę. Jei jau esate pabuvoję Barselonoje, su pasididžiavimu išsitieskite, permeskite akimis dešimtuką ir pasvarstykite, ką įtrauktumėte, o gal „ištrauktumėte“; tie kurie planuojate vykti, pasidairykite tipsų ir orientyrų kas-kur-kaip; o tie, kurie nepriklausote nei vienai iš šių kategorijų, smalsumo vedami pasiskaitynėkite ir galbūt vieną dieną ir jus pažadins noras trūkš-plyš aplankyti šį nuostabų Viduržemio jūros perlu tituluojamą miestą.
Visos vietos išvardintos anaiptol ne reitingo seka, veikiau kaip orientacinė seka, ką po ko lankyti. Visgi, jeigu reiktų išskirti tris favoritus, neginčijamai tai būtų – Kolumbo paminklas + Gotikinis kvartalas + Ispanijos aikštė su magiškaisiaisi fontanais. Ir dar Arka, tiksliau jos erdvėje tvyranti tikrų-tikriausia atostogų aura.
1. Trys plius vienas šedevrai vienoje gatvėje
Jei kada teks dairytis vietos kur apsistoti Barselonoje už padorią „nesikandžiojančią“ kainą strategiškai patogioje vietoje – tuomet Gràcia rajonas be abejonės vienas geriausių pasirinkimų (kitas – La Barceloneta). Nors Gràcia kiek nutolusi nuo paties centro, viskas vis tiek koja pasiekiama. Tuo pačiu ir sutaupote, ir išvengiate turistų perpildyto centro chaoso. Be to, šis rajonas garsėja savo kosmopolitiškumu, daugybe restoranėlių, kavinių kavinaičų, nedidelių vietinių turgelių, kas jį išskiria kaip ypač patrauklų kampelį viešnagės nakvynei.
Be to, būtent nuo šio rajono patogu pradėti pažintį su Barselona. Pradžios tašku galėtų būti La Pedrera. Dar žinomas Casa Mila vardu. Tai vienas žymiausių garsiojo architekto Gaudžio pastatų, kuris tarp kitko įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Asmeniškai aš, šiam pastatui nepajutau išskirtinių simpatijų. Nors iš kolegės ispanės teko girdėti, kad verta aplankyti ir patį pastatą, užsukti į jo vidų visgi nesusigundėm. Beje, jame įsikūrusi neblogai vertinama kavinukė. Jei smalsu, galite virtualiai pasižvalgyti po La Pedrera čia.
Tuo tarpu vos už kelių šimtų metrų Passeig de Gràcia gatvėje vienas prie kito išsirikiavę penki keturių garsiausių Barselonos architektų modernistų projektuoti pastatai išsiskiriantys savo išskirtine architektūra, neįprastomis formomis, spalviškumu ir pastatų detalėmis. Iš kurių trys, tikrų-tikriausi šedevrai, vadinami „Nesantaikos obuolio“ (Block of Discord) vardu. Pirmasis ir išskirtiniausias be abejo suprojektuotas A. Gaudžio – tai Casa Batlló, dėl savo linijų ir formų panašumo į skeletą vadinamas Kaulų namu. Pastato architektūroje beveik nėra tiesių linijų, langai neįprastos ovalios formos, visas pastatas išpieštas augmenijos ornamentais ir dekoruotas spalvotomis daužytų plytelių mozaikomis.
Šalia jo stiepiasi – Casa Amatller, projektuotas Josep Puig i Cadafalch. Itin spalvingas, kažkuo primentis marokietišką stilių ir galbūt būtent dėl to man palikęs vieną didžiausių įspūdžių.
Trečiasis – Casa Lléo Morera, labiau įprastas mūsų akiai, suprojektuotas architekto Lluís Domènech i Montaner. Nors iš pirmo žvilgsnio, anaiptol ypatingumu nelenkia kitų, yra pelnęs vieną svarbiausių nacionalinių apdovanojimų.
Žygiuojant tolyn, driekiasi žymiausių shopų virtinė. O jei shoppingo karštinė nekamuoja, tuomet keliaujant toliau atsiduriame Katalonijos aikštėje (Placa de Catalunya). Ši aikštė įsikūrusi prie pat senamiesčio ir laikoma judriausia miesto aikšte. Joje susikerta devynios miesto gatvės. Nors ji išliaupsinta dėl savo neįprasto išplanavimo ir gausių skulptūrų bei fontanų, mums didelių simpatijų nesukėlė. Galbūt tam įtakos turėjo ir tuo metu aikštėje vykę remonto darbai.
2. La Rambla
Tai neabejotinai viena žinomiausių gatvių visame pasaulyje. Ji driekiasi 1,2 km. ir jungia Katalonijos aikštę su Kristupo Kolumbo paminklu, o tuo pačiu ir jūros pakrante bei miesto centru. Ši gatvė tampa traukos centru į miestą atvykusiems turistams, todėl įprastai būna perpildytų turistų.
Gatvėje gausu istoriškai svarbių pastatų, muziejų. Taip pat, dėl turistų gausos čia gausybė suvenyrų kioskų, amatininkų ir rankų darbo dirbinių pardavėjų, taip pat kavinių, restoranų ir viso kito, ko tik gali užsimanyti turistas. Beje, valgyti viename iš šioje gatvėje ir arti jos esančiuose restoranuose tikrai nerekomenduoju, nors jie iš pirmo žvilgsnio ir atrodo verti dėmesio. Teko girdėti, jog jie veikia tik pasipelnymo iš turistų tikslais, todėl maisto kokybė itin prasta. O mokėti teks dvigubą kainą. Juk kas nenori luxury pietų ar vakarienės centrinėje miesto gatvėje! Aš tikrai nenoriu.
Užtat pietų ar priešpiečių galite drąsiai pasidairyti La Rambla gatvėje esančiame maisto turguje Mercat de Sant Josep de la Boqueria, dažniausiai vadinamu tiesiog La Boqueria.
Asmeniškai, jaučiu neišpasakytą trauką visokio plauko turgums, ypatingai maisto. Visada maga į juos užsukti, kad ir kur keliautume. Turbūt ne veltui būtent šis turgus, kas liečia La Rambla įžymybes, paliko bene didžiausią įspūdį. Taip, žinau, jis subalansuotas išskirtinai turistams, ir jis sausakimšas, tačiau jei atvirai, dar neteko matyti tokio išpuoselėto ir spalvingo turgaus. Turbūt ne veltui 2005 metais buvo apdovanotas geriausio turgaus visame pasaulyje titulu. Užėjus akys tiesiog raibte-raibsta, spalvų margumynas toks, jog jautiesi lyg patekęs į vieną iš tų photoshopintų atvirukų. Atrodo lyg kiekvienas vaisius, daržovė ir net riešutas būtų atrinkti pagal griežtus iš anksto nustatytus kriterijus, tuomet kruopščiai „iščiustyti“, nuvaškuoti ir padėti ant pjedestalo akių džiaugsmui. Įspūdis būtent toks! Ir viskas šviežia, todėl norisi ragauti visko čia ir dabar. Šiame turguje galite drąsiai čiupti vaisių ir salotų indelius ir neštis prie kone prie pat esančio pajūrio. Viskas sufasuota, su įrankiais viduje, dailiai supjaustyta, tik imk ir ragauk. Be to, čia begalė tradicinių ispaniškų užkandžių, pyragėlių, tortilijų, fritatų ir dar daug daug, todėl kamuojant alkiui, jį numalšinti galima vietoje.
Žygiuojant La Rambla, taip pat būtina užsukti ir į nedidelę Karališkąją aikštę (Placa Reial) apsuptą pastatų iš visų pusių. Aikštė apsodinta palmėmis ir apsupta restoranėliais. Dienos metu tai puiki oazė užsukti atsipūsti ar išgerti kavos puodelio, o vakare ji tampa naktinio gyvenimo mėgėjų traukos centru.
Tačiau bene labiausiai La Rambla garsėja savo gatvių artistais ir mimais, kurie sulaukia milžiniško turistų dėmesio. Ir ne veltui, kadangi jie ne šiaip sau gatvės artistai. Jų technika, įspūdingi kostiumai ir pasirinkti vaidmenys išties stebina, kaip ir faktas, kad jie sugeba išstovėti nė nekrustelėję ištisas valandas iki kol kas nors jiems įmeta monetą. Nors tikėtina, jog dėl didelio turistų srauto, jiems taip ilgai to daryti netenka. Be to, jie kasdien keičia įvaizdį ir kostiumus, todėl kaskart žygiuojant La Rambla išvysti vis kitus personažus.
Visgi nepaisant visų gerųjų La Rambla įžymybių, yra ir vienas neigiamas nenuginčijamas faktas: šioje gatvėje tiesiog siautėja kišenvagiai. Todėl, na būkit geri, arba neimkit jokių piniginių, arba nepaleiskit jų nė per mirksnį.
3. Kolumbo paminklas ir kruizas jūra
Jau iš tolo pamačiusi iš aukštybių į Atrastąją Ameriką pirštu rodantį Kristupo Kolumbo paminklą, jį tyliai pamilau. Su nekantrumu laukiau, kada pagaliau priartėsiu arti ir galvą užvertusi stebėsiu didžiųjų geografinių atradimų karalių. Juk jei ne jis, galbūt Naujųjų amžių net nebūtų buvę ir iki šiol būtume įstrigę ties viduramžiais.
Kolumbo paminklas yra 60 metrų aukščio, pastatytas 1888 m. Kolumbo pirmos kelionės į Ameriką garbei paminėti ir skleisti žinutę, jog nepaisant savo kilmės šis italų atradėjas, savo atradimus atrado ne po Italijos, o Ispanijos vėliava. Šis paminklas pastatytas toje pačioje vietoje, kurioje keliautojas išsilaipino grįždamas iš savo didžiosios kelionės – atradęs tada dar niekieno Ameriką. Beje, maža smulkmena, visai neseniai teko skaityti, jog, pasirodo, tas faktas, jog Kolumbas pirštu rodo į Ameriką tėra turistams sukurpta pasakėlė. Iš tiesų, jis tiesiog pirštu rodo į jūrą, kuri galimai simbolizuoja jo atradimų ryšį su jūra. Dar vienas faktas, bet jau teisingas, jog šis paminklas yra tuščiaviduris ir panorėjus liftu galima pakilti į viršuje esančią apžvalgos aikštelę.
Jei nesinori iš aukštai, tuomet galima į Barseloną pasidairyti iš jūros nuotolių. Prie pat esančioje jūros pakrantėje, išsirikiavę dešimtys nedidelių ir didesnių jachtų yra pasiruošę, už mokestį žinoma, paplukdyti jūra. Siūlomų maršrutų yra tikrai ne vienas, tačiau siūlyčiau nepataupyti ir pasirinkti ilgesnįjį, valandos ir ilgiau. Mes pasirinkę kiek trumpesnį, šiek tiek pasigailėjome, kadangi reikia nepamiršti, jog Barselona turi didžiulį uostą, todėl pakrantė nusėta prisišvartavusių krovininių laivų ir jiems skirtų platformų. Todėl vos juos pralenkus, tenka suktis atgal, nors tuomet atsiveria patys gražiausi miesto vaizdai. Tačiau bet kuriuo atveju, tikrai verta. Ypač išsiilgusiems jūros.
4. La Barceloneta & pajūris
Nors didelių miestų pajūriai būna perpildyti ir negarsėja geru vardu ir teigiamais atsiliepimais, vien tas faktas, kad miestas turi smėlėtą paplūdimį, jau skamba neblogai, ar ne? Taigi. Barselona tokį žinoma turi, ir net ne vieną. Iš kurių žymiausias ir mėgiamiausias [spėju dėl to, jog įsikūręs ko ne miesto centre] – Barceloneta. Pasirodo, šis paplūdimys netgi minimas Don Kichoto knygoje. Jis įsikūręs La Barceloneta rajone. Tai vienas iš tų modernių, komercinių rajonų, kurį būtinai rasime bet kuriame didesniame Europos didmiestyje. Tokiame rajone būtinai bus daug restoranų, kavinių, naktinių klubų ir visko, ko tik reikia moderniajai ir vartotojiškajai žmonių pusei patenkinti.
Sklinda gandai, jog tiek smėlis, tiek vanduo paplūdimiuose neatitinka jiems keliamų reikalavimų ir standartų. Todėl norint ilgiau pasivolioti, matyt geriau pasidairyti tolimesnių, už Barselonos esančių paplūdimių, kurių tikrai yra. Beje, jei sugalvosite apsilankyti L’Aquarium Barcelona, pagalvokite dar kartą ar tikrai norite sumokėti 20 eurų, kad pamatytumėte savo dydžio ryklį ir kelis kitus įdomesnius gyvius. Nors internete tiek aprašymai, tiek nuotraukos atrodė wow, išėjus mintis viena: neverta.
5. Sagrada Familia
Neginčijamai, tai viena garsiausių bažnyčių pasaulyje, o originalumu vargu ar jai atsirastų lygių. Tai garsiausias A. Gaudžio kūrinys, tapęs neasiejama Barselonos dalimi. Iš kur bežvelgtum į atsiveriančią Barselonos panoramą, šią didžiulę baziliką atpažinsi iš bet kur. Ji stūkso milžiniškai įspūdinga tarsi kamufliažinė dekoracija ant miesto veido. Ne paslaptis, jog tūkstančiai turistų vyksta į Barseloną vedami vieno tikslo – aplankyti Sagrada Familia.
Šios įspūdingos bazilikos statybos prasidėjo 1882 m. Po A. Gaudžio mirties 1926 m. buvo pastatyta tik ketvirtadalis projekto. Statybos vyko ir tebevyksta lėtai, ne tik dėl sudėtingo projekto, bet ir dėl to, jog projektas finansuojamas tik iš privačių aukų. 2010 m. projekto statybos tik įpusėjo, tačiau iki 2026 m., Gaudžio mirties šimtmečio progai paminėti, projektą tikimasi užbaigti. Beje, diskusijose apie užsitęsusias statybas, pats Gaudis atsakydavo paprastai: „mano klientas neturi kur skubėti“.
Bazilikos architektūra išties pribloškia ir keičia įprastą supratimą apie bažnyčių architektūrą. Vargu ar rasime pasaulyje atitikmenų, kuriuose atsispindėtų kelių šimtmečių tebesitęsiančių statybų rezultatas, kuris, mane asmeniškai, ne tiek stulbino, kiek išmušė iš vėžių. Maža to, kiekvienas jos elementas turi simbolinę krikščioniškąją prasmę.
Nors dar nebaigta, ji jau įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir nuolatos priima lankytojus. Iš pirmo žvilgsnio bilietų kainos gali pasirodyti kiek „užkeltos“, tačiau turint omeny, kad šios lėšos panaudojamos tolimesnėms statyboms tęsti, kaina pateisina tikslą. Beje, nesvarbu kuriuo dienos metu nuspręstumėte ją aplankyti, nusiteikite stoti į begalinę žmonių eilę bent valandai, dviem ir ilgiau. Tiesa, ši eilė driekiasi prie bilietų kasų, nusipirkus bilietą dar prireiks pastovėti eilėje prie norinčių pateikti į vidų. Arba gali nutikti taip kaip mums. Pagaliau sulaukę savo eilės prie bilietų kasų, sužinojome, kad visi šiai dienai jau išparduoti ir prekiaujama bilietais tik kitai dienai. Nuoširdžiai patariu, bilietus bookintis iš anksto internetu. Ir ne tik į Sagrada Familia, bet į bet kurį šiame mieste esantį garsesnį muziejų. Kadangi jie visi perpildyti lankytojais. Mane identiška situacija ištiko prie Pikaso muziejaus. Nors perkant bilietus internetu trūkumas tas, jog iš anksto turi pasirinkti konkretų atvykimo laiką, tai žymiai geriau nei laiką gaišti eilėje rizikuojant apskritai tą dieną nepatekti į vidų.
6. Guelio parkas
Taip, ir vėl, dar vienas Gaudžio šedevras! Tų, kurie jau yra lankęsi Barselonoje, paklausus ką verta aplankyti ir kas paliko didžiausią įspūdį, dažniausiai atsakys – Guelio parkas. Nuotraukos iš šio spalvingojo kampelio bene pačios populiariausios ir dominuoja visose informacinėse erdvėse, kuriose bent iš tolo minima Barselona.
Turbūt nesuklysiu sakydama, jog spalvoti suvenyriniai driežiukai, tapę Guelio parko simboliu, yra perkamiausi suvenyrai visoje Barselonoje. Tarp kitko, siūlau neskubėti čiupti suvenyrų miesto centrinėse gatvėse, kadangi analogiškų už triskart žemesnę kainą galite įsigyti iš daugybės gatvės prekiautojų, kurie savo negausią amuniciją išsidėlioję ant paprasčiausios medžiaginės marškos. Tokių prekiautojų pilnas miestas. Jų dėka turistai gali gėrėtis tikru spektakliu, verto cirko numerio, kuriame juos nuolat vaiko policijos pareigūnai. Vaiko nuolat ir visur, bet taip, jog anie nubėgę kelis šimtus metrus sustoja, nes žino, kad jų vis tiek negaudys, o šitie jų tikslingai ir negaudo, nes žino, kad jie vis tiek sugrįš. Prisipažinsiu, tokio kuriozinio cirko gatvėse neteko stebėti nei viename mieste, nors tokių prekiautojų apstu ir Briuselyje, ir tarkim Paryžiuje.
Neslėpsiu, jog į Guelio parką vykau su dideliais lūkesčiais, iš matytų nuotraukų tikėdamasi patekti į tikrą Gaudžio sukurtą siurrealizmo persipynusio su Art Nouveau karalystę. Juk šis parkas atspindi ir talpina visą Gaudžio netradicinės architektūros paletę, kurioje ryškiausios daužytų plytelių mozaikos ir gamtos motyvų ornamentika. Tačiau kaip neretai nutinka tokiais atvejais, lūkesčiai ne visai pasiteisino. Asmeniškai man, nuotraukose šis parkas atrodo kur kas geriau nei realybėje. Nustebino ir pačio parko dydis [turiu galvoje Gaudžio projektuotos parko dalies teritoriją], tikėjausi kur kas didesnės „Gaudžio karalystės“.
Tačiau apsilankyti, bet kuriuo atveju tikrai verta! Dar ir dėl to, jog Guelio parkas įsikūręs didžiulėje teritorijoje, kurioje gausu kalvų. Nuo šių kalvų atsiveria visa Barselonos panorama kartu su jūra. Ir užkopti tikrai verta bent jau į kelias viršūnes, kadangi iš skirtingų taškų, atsiveria vis kita Barselonos pusė. Be to, įėjimas į parko teritoriją nemokamas, išskyrus Gaudžio projektuotą dalį, todėl prieš ar po apsilankymo joje, verta bent jau valandėlę ar net visas dvi pasivaikščioti po visą likusią parko teritoriją.
7. Gotikinis kvartalas
Tai neabejotinai mano absoliutus favoritas Barselonoje. Vien dėl šio gotikinio kvartalo, norėčiau sugrįžti. Šis kvartalas unikalus viskuo, kuo tik gali būti unikalus išsiraizgiusių viduramžių gatvelių labirintas, kuriuo gali klaidžioti valandų valandas be jokio žemėlapio ir orientyro, nes jis visa apimtimi stebina ir intriguoja. Pradedant siauromis šimtmečius menančiomis gotikinėmis gatvelėmis, nedideliais boutiqais, jaukiomis kavinaitėmis ir baigiant tvyrančia aura ir bohema, kuri apima vos įžengus į šį kvartalą.
Jame nebūtina ieškoti įžymybių, juo pakanka tiesiog vaikštynėti, slampinėti, stebėti ir pasiduoti šimtmečius menančiai atmosferai. Nors žinoma, norintys čia ras visą tuntą gotikinių bažnyčių ir puokštę muziejų. Iš kurių neabejotinai verčiausias dėmesio – Picasso muziejus. Net jei nesirengiate į jį eiti, užsukite bent į jame įsikūrusią suvenyrinę parduotuvėlę. Aš į ją užsukusi pamiršau laiko nuovoką ir grįžau vėl net kitą dieną.
Beje, prie pat Pikaso muziejaus yra keletas šaunių kavinaičų, kurios siūlo gardžią kavą ir aptarnavimą su šypsena. Viena įsikūrusi “ant pačio kampo” ties posūkiu į gatvelę, kurioje įsikūręs muziejus, kita šiek tiek tolėliau pavadinimu Cafe Sabor.
Taip pat rekomenduoju susirasti Katalonų muzikos rūmus (Palau de la Música Catalana), kurių pastatas daugiau nei tiesiog vertas dėmesio. Tai tikra meno šventovė. Teko skaityti ir girdėti, jog interjeras nenusileidžia išoriniam rūmų fasadui, todėl neabejoju, jog užeiti į vidų taip pat verta. Deja, tą kartą mums nepasisekė, jis buvo uždarytas.
8. Ispanijos aikštė ir Magiškųjų Fontanų šou
Nors šį aikštė gerokai nutolusi nuo paties miesto centro, būtent joje pajunti tikrąją istorinę ir kultūrinę Katalonijos didybę. Visiškai teisingai, ne Ispanijos, o būtent – Katalonijos. Iki šiol stebiuosi kodėl ši aikštė pavadinta ne Katalonijos, o Ispanijos vardu, nes joje viskas, pradedant Katalonijos muziejaus pastato dydžiu ir įspūdinga architektūra baigiant magiškųjų fontanų šou visa esybe byloja apie Katalonijos galybę ir jos laisvės siekį.
Aikštės centre stiepiasi fontanas, gausiai dekoruotas puošniomis skulptūromis, o prie pat įsikūrusi Koridos Arena (Arenas de Barcelona), kuri šiuo metu paversta prekybos centru. Tuo tarpu kitoje pusėje atsiveria architektūriškai įstabus vaizdas: du vienas priešais kitą stovintys 47 metrų aukščio Venecijos stulpai tiesia taką daugybei didesnių ir mažesnių fontanų besidriekiančių įkalnėn iki pat didžiulio Katalonijos muziejaus pastato. Vien jį apeiti prireiks gero pusvalandžio, tačiau atsiveriantys miesto vaizdai šį pusvalandį tikrai atpirks.
Tačiau ši vieta pamėgta ir taip gausiai lankoma anaiptol ne tik dėl architektūrinio paveldo, o veikiau dėl garsiųjų magiškųjų fontanų šou. Prisipažinsiu, prieš važiuodami į Barseloną, šią atrakciją vertinom šiek tiek skeptiškai, manydami jog fontanas, kad ir koks jis ypatingas vargu ar gali priversti stebėtis taip, kad net aikčiotum. Tačiau susiviliojom, šiek tiek rizikuodami pavėluoti vakarienės su draugais. Ir tikrai neprašovėm, nes neabejotinai tai vienas įspūdingiausių įvykių patirtų Barselonoje. Vykdami būtinai pasitikrinkite ar jūsų kelionės metu vyksta fontanų šou ir turėdami galimybę būtinai nuvykite įsitikinti patys. Jei kada nors esate matę įspūdingesnį fontanų pasirodymą, būtinai brūkštelkite man, knieti sužinoti kur galėtų būti dar įspūdingesnis atitikmuo. Šou pradžios laikas visada svyruoja priklausomai nuo saulės laidos, kadangi spalvų ir šviesų efektai pritaikyti tamsiam paros metui. Ir, žinoma, turbūt net nekyla abejonių kas skamba šio pasirodymo fone: „Barcelona“ atliekama Freddie Mercury & Montserrat Caballé dueto. Stebėdama šou kažkodėl galvojau ne apie Ispanijos, o Katalonijos didybę. Šis pasirodymas tarsi užkoduota žinutė pasauliui apie Kataloniją ir jos siekį bet kokia kaina išplėšti nepriklausomybę.
9. Triumfo Arka
Visų pirma ši Arka (Arc de Triomf) nuo mums jau įprastų miesto simboliais tapusių Paryžiaus, Briuselio ir Berlyno Triumfo arkų išsiskiria savo spalva ir architektūra. Pastatyta 1888 m. ji žymėjo pagrindinį įėjimą į tais metais vykusią Pasaulinę parodą. Tiesą sakant, turbūt nesuklysiu sakydama, jog kone pusė, jei ne daugiau, Barselonos įžymybių buvo pastatyta būtent Pasaulinėms parodoms ir ekspozicijoms. Ir jei atvirai, per visą savo buvimą šiame mieste, viduje tyliai netgi jam priekaištavau, kadangi šis miestas savyje talpina tiek daug, jog nenustoji stebėtis.
Kitas neatsiejamas šios Arkos požymis – jos erdvėje tvyranti atmosfera, kuri įsuka taip, jog kurį laiką nesinori iš jos kelti kojos. Tik stebėti joje vykstantį gyvenimą. Šalia Triumfo arkos driekiasi platus gausiai palmėmis apsodintas takas, kuris itin mėgstamas miesto gyventojų ir jo svečių. Saulėtomis dienomis erdvė gausiai nusėta besiilsinčių ir piknikaujančių, gatvės muzikantų, dviratininkų ir ypatingai riedutininkų.
Be to, Arka įsikūrusi visai netoli Citadėlės parko (Ciutadella Park), kurį vietiniai rekomenduoja kaip puikiausią vietą piknikui. Deja, jame apsilankyti nespėjome, todėl nei patvirtinti, nei paneigti šio fakto negaliu. Šis parkas vadinamas „žaliaisiais miesto plaučiais“ ir išsiskiria tuo, jog jame yra įrengtas krioklys, ežeras, yra daugybė skulptūrų ir žymių istorinių pastatų.
10. Tibidabo ir skrydis per Barceloną
Nėra ko slėpti, Tibidabo aplankyti nespėjome. Nors atvirai, to daryti ir neplanavome. Tačiau neabejotinai, dar kartą nuvykus šis kampelis puikuotųsi kone pirmu numeriu. Tibidabo – aukščiausia (512 m) Siera de Kolserolos (Serra de Collserola) kalnų grandinės kalva, ant kurios įrengta apžvalgos aikštelė, Tibidabo pramogų parkas bei Šv. Širdies katalikų bažnyčia su didžiule Kristaus statula išskėstomis rankomis, primenančią Jėzaus Kristaus statulą Brazilijoje. Ši bažnyčia matoma beveik iš visų Barselonos miesto vietų. Visi kas lankėsi, tikina, jog visoms Tibidabo įžymybėms aplankyti, reikia visos dienos.
Taip pat negaliu nepaminėti vienos įdomesnių Barselonos transporto atrakcijų – linijinio keltuvo. Šis keltuvas jungia jūros pakrantę su Montjuïc kalva, todėl kelionės metu atsiveria jūros ir viso miesto panorama. Kelionės keltuvu metu įveikiamas 1,3 km. atstumas ir “skrydis” trunka ne ilgiau 10 minučių. Deja, juo pasikelti mums nepavyko, kadangi dėl galimybės nusipirkti bilietus internetu, dažnai šie keltuvai būna rezervuoti visai dienai ir net neverta stovėti eilėje, nes vietos paprasčiausiai neatsiras. Todėl vėlgi, galioja tas pats patarimas kaip ir muziejų bilietams, juos pirktis iš anksto internetu. Kitu atveju, tiesiog teks braukti iš savo „Būtina aplankyti“ sąrašo vietas, jų nė neaplankius.
Žvilgsnis į ispaniškos virtuvės ypatumus
Prakalbus apie ispanišką virtuvę, mintyse iškart kyla išpaniškosios „siestos“ vaizdiniai neįsivaizduojami be tradicinių tapų & sangrios. Būtent tapos (tappas) sudaro didžiają menu dalį daugumoje nedidelių restoranėlių, užeigėlių ir kavinaičių, iš tolo stendais ir iškabomis kviečiančios pasimėgauti tradicinėmis ispanų tapomis.
Ispaniškai tappa reiškia ne ką kitą, o užkandį. Visgi, reikia pridurti, jog tikroji tappa kilmė ir paskirtis kažkada buvo visai kita. Tapomis buvo vadinami užkandžiai, kuriais restoranai, kavinės ir barai vaišindavo savo lankytojus. Taigi, už juos lankytojams mokėti netekdavo, tai buvo bonusas lankytojams kavinės sąskaita. Deja, dėl tapų populiarumo ir veikiausiai dėl didėjančio turistų skaičiaus, šie užkandžiai ilgainiui tapo įtraukti į įprastą meniu ir skirti nebe vaišinti, o užsisakyti. Tačiau reikėtų pridurti, jog net ir mažiausiose kavinaitėse bent jau dubenėlio alyvuogių bonuso vis dar galite tikėtis. O tai jau ne taip ir prastai, nes kuo jau kuo, o ispaniškosiomis alyvuogėmis skųstis nereikėtų.
Vienos tipiškiausių tapų: įvairių skonių kroketai (sūrio/kumpio/krevečių), kalmarų žiedai, empanadas (ispaniški pyragėliai įdaryti mėsa ir daržovėmis), patatas bravas (itin populiari tapa; tai kiek kitokiu būdu, mažesnėmis nei mums įprasta skiltelėmis skrudintos bulvės dažniausiai patiekiamos su alioli ar brava padažu). Taip pat ispanišku delikatesu laikomas ilgo brandinimo vytintas kumpis (ispaniškai vadinamas Jamon Serrano), chorizo dešra, Manchego avių pieno sūris.
Bene vienas labiausiai paplitusių patiekalų visoje Ispanijoje – Tortilla Española (ispaniškas omletas tortilija). Šis omletas išskirtinis tuo, jog be kiaušinių, pagrindiniu jo ingredientu yra bulvės. Būtent dėl bulvių, ši tortilija man visiškai nepatinka. Tuo tarpu ispanai ją tiesiog graibsto, todėl jos rasime visur, patiekiamos tiek šaltos, tiek karštos.
Kalbant apie tokius iš pirmo žvilgsnio tipinius ispaniškus patiekalus kaip Gaspačio (Gazpacho) sriuba (pomidorų šaltsriubė), Paella ar Aštuonkojis, verta paminėti, jog šiems patiekalams būdingas lokalumas. Pavyzdžiui, jei gaspačio sriuba garbinama Andalūzijoje, tai Ispanijos šiaurėje ji anaiptol nėra tokia mėgiama, ir netgi Paelija, laikoma nacionaliniu Ispanijos patiekalu, kuri savo „gimtinėje“ Valensijoje ir Madride yra veteranė, šiaurėje tampa jau ne tokia paklausi.
Jei jau prabilome apie Valensiją, negaliu nepastebėti, jog būtent joje pajutome tą tikrą ispaniškos siestos ritmą. Vidurdienį apytuštis miestas akimirksniu, tarsi pamojus burtų lazdele, prisipildo ispanų, skubančių užkandžiauti ir atsigaivinti Sangria. Kuri Ispanijoje neabejotinai šviesmečiu lenkia mūsų lentynose besipuikuojančius amm, pavadinkime juos, sangrijos gėrimus.
Prisipažinsiu, jog viešnagės metu teko ne tik mėgautis, bet ir nusivilti maistu. Ar tenkintis tik vidutinio lygio ir neįsimintino skonio pietumis ar vakariene. Rasti šaunų restoraną ar kavinukę pusryčiams nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Todėl ypač išrankiems maistui, patariu iš anksto susiplanuoti, pasidomėti ir susidaryti bent jau mini sąrašėlį, kur galėtumėte apsilankyti atvykę. Vieną nedidelę jaukią kavinukę su lauko staliukais tikrai galiu parekomenduoti – CAFETERIA CLARÉS, Carrer del Bruc, 162. Ją aptikome visai netikėtai apsiniaukusios dienos rytą, ieškodami vietelės pusryčiams. Turbūt nesuklysiu sakydama, jog tai buvo vieni skaniausių mano pusryčių. Galbūt prie to prisidėjo puiki nuotaika ar pakili Barselonos aura, nes pusryčiai nors ir nebuvo įmantrūs, tačiau skanesnio špinatų omleto kol kas dar neradau. Kaip ir šokoladinio pyrago su raudonųjų serbentų džemu. Su malonumu, kurį nors ankstų rytą ir vėl ten teleportuočiaus.
Nuotraukų Galerija:
soulinyou.wordpress.com 